Vizija ir Siekiai

Aurovilio chartija
  1. Aurovilis nepriklauso niekam išimtinai. Aurovilis priklauso visai Žmonijai. Bet norint jame gyventi reikia būti pasirengus savanoriškai tarnauti Dieviškajai Sąmonei.
  2. Aurovilis bus nepaliaujamo švietimo, nuolatinės pažangos ir niekada nesenstančios jaunystės vieta.
  3. Aurovilis nori būti tiltu tarp praeities ir ateities. Naudodamasis visais išorės ir vidaus atradimais, jis nori drąsiai veržtis į ateities pasiekimus.
  4. Aurovilis bus materialinių ir dvasinių tyrimų vieta siekiant gyvai įkūnyti tikrąją Žmonijos Vienybę.
Svajonė

Kažkur žemėje turėtų būti vieta, į kurią jokia tauta negalėtų pretenduoti kaip į savo išimtinę nuosavybę; vieta, kur visi geros valios žmonės, puoselėjantys nuoširdų siekimą, galėtų laisvai gyventi kaip pasaulio piliečiai, paklusdami vienintelei valdžiai, aukščiausiosios Tiesos valdžiai; ramybės, santarvės ir harmonijos vieta, kur visi žmogaus kovos instinktai būtų išimtinai panaudoti nugalėti jo kentėjimo ir vargo priežastis, įveikti jo silpnybę ir neišmonę, triumfuoti prieš jo ribotumus ir negebėjimus; vieta, kur dvasios poreikiai ir rūpestis dėl pažangos persvertų troškimų ir aistrų patenkinimą, malonumų ir materialaus mėgavimosi siekimą. Šioje vietoje vaikai galėtų augti ir visapusiškai vystytis neprarasdami sąlyčio su savo siela; švietimas būtų teikiamas ne atsižvelgiant į egzaminų išlaikymą ar atestatų bei postų gavimą, bet į esamų gebėjimų praturtinimą ir naujų gebėjimų atskleidimą. Šioje vietoje titulus ir pozicijas pakeistų galimybės tarnauti ir organizuoti; kūno reikmės būtų vienodai užtikrinamos visų be išimties atveju, o intelektualinė, moralinė ir dvasinė viršenybė bendroje organizacijoje reikštųsi ne gyvenimo malonumų ir galių daugėjimu, bet pareigų ir atsakomybės padidėjimu. Grožis visais meniniais pavidalais — tapyba, skulptūra, muzika, literatūra — būtų prieinamas visiems vienodai; galimumą dalyvauti džiaugsme, kurį jie teikia, ribotų tik kiekvieno gebėjimai, o ne socialinė ar finansinė padėtis. Kadangi šioje idealioje vietoje pinigai nebebūtų aukščiausiasis valdytojas; individo vertė turėtų daug didesnę svarbą už tą, kurią teikia materialus turtas ir socialinė padėtis. Darbas čia būtų ne priemonė užsidirbti pragyvenimui, bet priemonė išreikšti ir plėtoti savo gebėjimus ir galimybes, tuo pačiu tarnaujant visai bendrijai, kuri savo ruožtu rūpintųsi kiekvieno pragyvenimu ir veiklos sritimi. Žodžiu, tai būtų vieta, kur santykiai tarp žmonių, paprastai pagrįsti kone išimtinai konkurencija ir kova, būtų pakeisti lenktyniavimo santykiais padaryti geriau, bendradarbiauti, tikros brolybės santykiais.

Žemė tikrai nėra pasirengusi įgyvendinti panašų idealą, nes žmonija dar neturi nei pakankamo žinojimo jį suvokti ir priimti, nei būtinos sąmoningos jėgos jį vykdyti. Todėl aš tai ir vadinu svajone.

Ir vis dėlto ši svajonė yra pakeliui į tai, kad taptų tikrove. Būtent tai, kiek leidžia mūsų kuklios priemonės, mes nedideliu mastu siekiame įgyvendinti Sri Aurobindo ãšrame. Tai, ką pasiekėme, išties toli gražu nėra tobula, bet progresuoja; mes pamažu judame link savo tikslo, kurį, viliamės, vieną dieną galėsime pateikti pasauliui kaip praktišką ir veiksmingą priemonę išeiti iš esamo chaoso tam, kad gimtume tikresniam ir harmoningesniam naujajam gyvenimui.

Motina

1954 m. rugpjūtis

Būti tikru auroviliečiu

Būti tikru auroviliečiu: Motina aiškina, kaip gyventi pasaulyje ir — Dievystei — tuo pačiu metu

  1. Pirmoji būtinybė — tai vidinis atradimas tam, kad pažintume, kas iš tikrųjų esame anapus socialinių, moralinių, kultūrinių, rasinių ir paveldimųjų apraiškų.

    Centre yra laisva, plati ir žinanti esybė, kuri laukia mūsų atradimo ir kuri turėtų tapti aktyviu mūsų esybės ir mūsų gyvenimo Aurovilyje centru.

  2. Aurovilyje gyveni tam, kad būtum laisvas nuo moralinių ir socialinių konvencijų; tačiau ši laisvė negali būti naujas vergavimas ašybei, jos troškimams ir siekiams.

    Savo troškimų patenkinimas užtveria kelią į vidinį atradimą, kuris gali būti pasiektas tik ramybės ir skaidriomis tobulo nesuinteresuotumo sąlygomis.

  3. Aurovilietis turėtų prarasti asmeninės nuosavybės jausmą. Dėl mūsų ėjimo materialiuoju pasauliu tai tas, kas būtina mūsų gyvenimui ir mūsų veikimui, yra duodama mūsų žinion pagal tą vietą, kurią užimame. Kuo sąmoningiau sueiname į sąlytį su savo vidine esybe, tuo atitinkamesnės priemonės mums yra duodamos.
  4. Darbas, net rankų darbas, yra būtinas vidiniam atradimui. Jei nedirbi, jei neįdedi savo sąmonės į materiją, tai paskesnioji niekada nesivystys.

    Labai gerai leisti sąmonei organizuoti truputį materijos per savo kūną. Tvarkos įvedimas aplink save padeda įvesti tvarką savyje.

    Savo gyvenimą reikia organizuoti ne pagal išorines ar dirbtines taisykles, bet pagal organizuotą vidinę sąmonę, nes jeigu leisi gyvenimui eiti nekontroliuojamam aukštesniosios sąmonės, jis taps nepastovus ir neraiškus. Tai savo laiko švaistymas ta prasme, kad materija lieka sąmoningai nepanaudota.

  5. Visa žemė turi pasiruošti naujosios rūšies atėjimui, ir Aurovilis nori sąmoningai dirbti, kad pagreitintų šį atėjimą.
  6. Pamažu mums bus atverta, kas turinti būti ši naujoji rūšis, o tuo tarpu geriausia visiškai pasišvęsti Dievystei.

[Po to, kai tai buvo paskelbta 1971 m. pabaigoje, Motina pridūrė:]

Vienintelė tikra laisvė yra ta, kuri įgyjama pasiekiant vienybę su Dievyste. Susivienyti su Dievyste galima tik suvaldžius savo ašybę.